ISTORIJA
Archeologinių kasinėjimų duomenimis Bubiuose gyventa jau V a. Gyvenvietėje galėjo gyventi apie 200–250 žmonių. Dubysos pilis vok. Dobitzen prie senojo prekybinio kelio, vedusio iš Rygos į Tilžę ant greta Dubysos upės buvusio kalno pastatyta prieš 1230 m. Kalnas buvo paaukštintas ir perkasa atskirtas nuo kalvos, ant kurios buvo įsikūrusi gyvenvietė. Pilyje galėjo būti 50-70 ginkluotų vyrų įgula.
Manoma, kad pilies apylinkėse 1236 m. vasarą plėšikavo kalavijuočiai. Pilies jie nepaėmė, bet apiplėšė gyvenvietę ir priešpilius. Pilies įgulos pasipriešinimas leido kunigaikščiams Bulioniams suorganizuoti ir sutelkti pakankamas pajėgas, kurios plėšikams pastojo kelią prie Mūšos upės, kur jie buvo sumušti Saulės mūšyje.
Dubysos pilis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1348 m. vasario mėnesį, kai Vokiečių ordino Livonijos magistras Gosvinas iš Gerikės Šiaulių žemėje užėmė 4 pilis. Neišlikusios Baltramiejus Hionekės „Naujosios eiliuotosios Livonijos kronikos“ (1315–1348 m.) duomenis atpasakojantis Johanas Reneris pažymėjo, kad pultoji Dubysos pilis „buvo stipriausia pilis šioje Lietuvos vietoje“ (Dobisen, dat was dat vasteste slott in Littouwen disses ordes). Kaip rašė Hermanas Vartbergė, 1358 m. sausio 24 d. Livonijos magistras Gosvinas vėl įsiveržė į Lietuvą ir „sugriovė tik ką pastatytą Dubysos pilį Šiaulių žemėje; ir čia žuvo 100 sielų tų laukinių žmonių. Ir du ordino broliai, būtent Johanas Hanė ir Klavenbekė, buvo negyvi numesti nuo sienos“.
TYRINĖJIMAI
Piliakalnį 1902–1906, 1909 ir 1911 m. tyrinėjo archeologas Liudvikas Kšivickis. Aptiktas iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame išskirti du horizontai. Apatiniame horizonte buvo pelenų ir akmenų grindinys, viršutiniame – perdegusio molio tinko, žiestos keramikos. Aikštelės pakraštyje aptikta pora židinių. Kultūriniame sluoksnyje rasti geležiniai peiliai, pjautuvų ir dalgių fragmentai, kalavijo skersinis, sagtys, smeigtukas, raktas, susukta viela, pentinai, ietigaliai, arbaletiniai strėlių antgaliai; žalvariniai žiedai, apkalai, pasaginė ir apskrita segės, kabučiai, iš jų vienas su grandinėle, žvangučiai, įvijos; kabutis iš danties, kaulinė švilpynė, šukos, apkalų dalys; molinis pasvaras, akmeninių galąstuvų gabalai, įvairių geležinių ir žalvarinių dirbinių fragmentų, gyvūlių kaulų. Radiniai datuojami I tūkstantmečio viduriu – XIV a., jie gali būti saugomi Sankt Peterburgo Ermitaže kartu su kitais L. Kšivickio kasinėjimų radiniais. Kultūriniame sluoksnyje rasta ir XI a.–XIV a. daiktų: lanko ir arbaleto strėlių geležinių antgalių, peilių, raktų, šiferinių verpstelių, apdegusio molio gabalų, suanglėjusių kviečių, miežių, rugių, sorų. Aikštelė ir šiaurinis šlaitas apardyti 1944 m. apkasų, rytinėje papėdėje, griovyje ir šalia jo buvo iškastos dvi bunkerių duobės.
2000 m. piliakalnį žvalgė, o 2008 m. kompleksiškai tyrinėjo Bronius Dakanis, Birutė Salatkienė, Audronė Šapaitė ir kiti archeologai. Rasti strėlių antgaliai, peiliai, ylos, svarstyklių liekanos, keramikos dirbiniai, įvairūs žalvariniai papuošalai, būdingi žiemgaliams. Tai pirmas piliakalnio radinių etnologinis susiejimas. Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Aušros muziejus Šiauliuose.
