Nuo 1861 metų, kai Lietuvoje nutiestas pirmasis geležinkelis, šalies teritorijoje pradėtos kurti ir geležinkelio stotys. Visos jos buvo pavadintos artimiausių gyvenamųjų vietovių vardais, tačiau laikui bėgant aplink stotis pradėjo kurtis žmonės - radosi naujos gyvenvietės, kai kurios iš jų išsiplėtė plačiau ir gyventojų skaičiumi praaugo tas, kurių vardą gavo.
Dabar rankų darbą geležinkelyje keičia kompiuteriai ir kita moderni technika. Tačiau kai kurie įrenginiai čia vis dar nepamainomi nuo sovietmečio.
Autorės nuotraukos
Prie geležinkelio įsikūrusių naujųjų gyvenamųjų vietovių trumpasis pavadinimas paprastai buvo toks, koks gautas nuo gretimos gyvenvietės, o visame vartotas nomenklatūrinis junginys - geležinkelio stotis. Tokio tipo gyvenvietėse - žmonės gimė, augo, gyveno.
Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą nuo 1994 metų geležinkelio stočių gyvenviečių neliko. Savivaldybėms, kurių teritorijoje buvo geležinkelio stočių tipo gyvenamųjų vietovių, jų pavadinimus teko pakeisti. O pirmiausia - nusistatyti vieną iš teisinį pagrindą turinčių tipų: kaimas, miestelis ar miestas.
Tokiu būdu miesto statusą gavo ir buvusi Subačiaus geležinkelio stotis.
Kūrėsi gyvenvietė
Ši gyvenvietė vietinių žmonių dar būdavo vadinama naujuoju Subačiumi, nes ji atsirado vėliau nei šalia (pietryčiuose) įsikūręs senojo Subačiaus miestelis. Jis rašytiniuose šaltiniuose minimas dar nuo 16 a. pabaigos.
Naujasis Subačius pradėjo kurtis prieš I pasaulinį karą Dvariškių kaimo ūkininkų žemėje, kur 1873 metais rusų prekybininkai nutiesė Radviliškio-Daugpilio geležinkelio liniją, ieškodami kelio į Baltijos šalis.
Gyvenvietė plėtėsi daugiausia pietinėje geležinkelio pusėje, prie vieškelio į senąjį Subačiaus miestelį, ir vakarų pusėje, palei kelią Stračnių kaimo link. Šiaurinėje geležinkelio pusėje tuomet tebuvo tik vienas didelis pastatas - ūkininkų pastatytas užvažiavimo namas. Čia savo arklius su vežimais palikdavo į Panevėžį, Kauną ar Vilnių traukiniu važiuodavę gretimų apylinkių gyventojai.
Geležinkelis Subačiuje buvo didžiausias traukos centras, aplink kurį kūrėsi visas šios gyvenvietės gyvenimas. Puikias sąlygas verslui čia rado nemažai žydų šeimų, kurios geležinkeliu gaudavo reikalingų prekių.
Taigi 20 a. pradžioje Subačiuje stovėjo kelios krautuvėlės, valstybinė degtinės parduotuvė, paštas.
Buvęs Subačiaus geležinkelio stoties viršininkas Algirdas Mateika (dešinėje) tarnyboje.
Nuotrauka iš A. Mateikos asmeninio archyvo
Buvęs viršininkas
Kaip Subačiaus geležinkelio stotis gyvavo po II pasaulinio karo, „Kupiškėnų mintims“ sutiko papasakoti iki šiol šalia traukinių stoties gyvenantis vienas jos buvusių viršininkų Algirdas Mateika.
Šiandien 83-ąjį savo gimtadienį švenčiantis vyras geležinkeliečio tarnybą pradėjo dar 1949 metais. Jį į Subačių iš pat Latvijos pasienio, kur gyveno devyniolikmetis, pasikvietė Subačiaus geležinkelio stočiai tuomet vadovavęs A. Mateikos brolis.
„Buvo tokia tvarka, kad geležinkelio stotyse dirbusių vyrų nekviesdavo į armiją. Todėl brolis man parūpino darbą Subačiuje, čia gavau pačias paprasčiausias pareigas: teko padirbti ir iešmininku, vėliau budėti“, - pasakojo pašnekovas.
1949 metais, anot jo, Subačiuje buvo perdavimo stotis. Čia stovėjo medinis barakas besikeičiančioms darbuotojų brigadoms laikinai apsistoti. Medinė keleivių laukimo stotis buvo visiškai sudegusi.
1953 metais, A. Mateikos žiniomis, buvo pastatytas naujas geležinkelio stoties pastatas ir poilsio namai geležinkeliečiams, kurių čia buvo apie šimtą. Tuo metu jau veikė ir traukinių depas, kur keisdavosi mašinistai.
Subačiaus geležinkelio stoties tarnautojai prie geležinkelio stoties Nepriklausomybės 20-mečio paminėjimo proga.
„Geležinkeliečio darbas buvo tikrai sunkus ir atsakingas. Šiai profesijai reikėjo mokytis. Paprasčiausius iešmininkus apmokydavome per tris mėnesius, budėtojui reikėdavo pusmečio. Tačiau šios profesijos žmonės atlyginimus gaudavo mažesnius ne kiti to meto darbuotojai ir gyveno už juos prasčiau“, - prisiminė pašnekovas.
Visą mantą į vagoną...
1973 metais A. Mateika buvo paskirtas Subačiaus geležinkelio stoties viršininku. Iki tol kas kelerius metus jam tekdavo nuolat keisti darbo vietas. Dvidešimties susituokęs su subatėne Bronislava jis gyveno ir dirbo geležinkelio stotyse keliuose Žemaitijos miesteliuose, Gustonyse (Panevėžio r.). Iki paaukštinimo vyras mokėsi geležinkeliečių mokykloje Liepojoje.
„Kai esi jaunas, toks gyvenimas nekelia didelių rūpesčių - tiesiog susikrauni savo daiktus į vagoną ir kraustaisi į kitą stotį. O naujoje vietoje laukia nauji žmonės, papročiai ir tradicijos. Prisimenu, kai perkėlė į Žemaitiją, pusę metų pratinausi prie vietinių tarmės“, - šypsojosi subatėnas.
Subačiaus geležinkelio stotis 1930 metais.
Nuotraukos iš N. Mickevičiaus nuotraukų rinkinio Subačiaus bibliotekoje
Subačiaus geležinkelio stočiai A. Mateika vadovavo 14 metų. Geležinkelio depe apie 30 metų dirbo ir jo žmona Bronislava.
Šeima gyveno viršininkui skirtame viename iš geležinkeliečiams pastatytų trijų namų. Tame pačiame dviejų galų pastate 1944-1953 metais buvo įsikūrusi ir traukinių stotis.
„Šis butas buvo viršininkams, bet geresnis jis tikrai nėra: lubos aukštos, langai dideli. Iki šiol čia nėra jokių patogumų“, - apie savo būstą, kuriame gyvena daugiau nei tris dešimtmečius, pasakojo A. Mateika.