Kvietiškio dvaras
Marijampolė
Kai 1702 m. švedų armija sudegino Prienų pilį, jos savininkai Butleriai (arba Aleksandras, arba jo sūnus Morkus Antanas) tuoj pat išvyko į seniūnijos pakraštį. Nors Butleriai valdė nemažai dvarų, bet, matyt, sunkmečiu jie nukentėjo. Dvarus atstatyti ar naujus kurti reikalavo ir LDK didysis kunigaikštis Augustas Stiprusis.
Kaimai, kuriuos netrukus aprėpė naujasis dvaras, minimi dar seniau. 1677 m. Prienų seniūnijos inventoriuje randame Degučių (12 šeimų), Triobiškių (22 šeimos), Trakiškių (22 šeimos), Narto (9 šeimos) vardus.
Legenda ar perpasakoti prisiminimai byloja, kad Prienų seniūnas Jevonio upeliu atkeliavo prie Šešupės ir pradėjo ieškoti vietos dvaro statybai. Kadangi šių upių santakoje laisvos vietos nebuvo, tai netrukus būsimojo Liepynų kaimo teritorijoje (į šiaurę nuo dabartinio cukraus fabriko) pastatė medinį vienaaukštį dvarelį (jis 1938 m. perstatytas ir dabar stovi Telšių gatvės pabaigoje). Jevonio upelis išsiliedavo ir sudarydavo tvenkinį - vanduo buvo reikalingas gyvuliams girdyti. Per maždaug dešimtmetį pavykus išvystyti ūkį, prireikė vandeniu turtingesnės vietos - vasarą dėl jo trūkumo krisdavo gyvuliai.
Tuomet dvarininkai aukštesnėjė vietoje prie Šešupės ir Garnupio (dar ir Garnupelio) santakos 1713 metais aptiko geresnę teritoriją dvaro rūmams statyti ir ten įsikūrė 1717 m. Reikėtų pabrėžti, kad šis dešinysis Šešupės intakas turi (ar tik turėjo?) ir kitą pavadinimą - Skriaudutis. Iš 1853 m. Kvietiškio dvaro ir jo apylinkių žemėlapio galima manyti, kad šiek tiek šiauriau nuo dvarvietės į Šešupę įtekėjo dar vienas upelis, kurio pavadinimo nežinome. Tikėtina, kad vienas iš jų buvo Garnupis, o kitas Skriaudutis; tik vėliau - mažesniam upeliui sunykus - “susipainiojo” upelių vardai.
Galbūt, Butleriai čia gyvendavo tik vasaromis, o kitu metu palikdavo rezidenciją - juk dvaras buvo steigiamas tik ūkiniams verslo tikslams. Šio dvaro įkūrėju reikia laikyti Morkų Antaną Butlerį. Tai buvo novatoriškas šeimininkas, modernizavęs žemės ūkio ir iškirsto miško gabenimo verslą - turėjo devynias “būdas”, t.y. medžių kirtimo ir apdirbimo dirbtuves.
Į Kvietiškį Butlerius galėjo “pritraukti” ir čia, prie piliakalnio, buvusi gyvenvietė. Tarpukario Marijampolės spauda keliskart rašė apie vietinių aptiktas retenybes ant kalvos, kurioje dar XXI a. pradžioje stovėjo Marijampolės miesto riboženklis. Ta gyvenvietė buvo smarkiai nuardyta tiesiant kelią į Liudvinavą. Vaizdingai šį kalnelį romane “Kur bėga Šešupė” aprašė Jonas Vizbaras - Sūduvas: “”Į pietus nuo Liepyno, prie Kvietiškio dvaro, lygioje lygumėlėj, tarpe dviejų sraunių, į Šešupę skubančių upelių stūksojo iškilęs Letankos kalnas. Niekas nežinojo, neatsiminė, kada jis atsirado lygumėlėje, kas jį supylė žalioje jos pievelėje. Aukštai iškilusį, besižvalgantį po vingiuotą Šešupės slėnį. Tik dvaro artojai palšais jaučiais, geležiniais noragais versdami gilią vagą lygumėlėje, kalno papėdėje į dienos šviesą iškeldavo sudūlijusias kaukoles, nematyto ilgumo blauzdikaulius, senovės ginklų liekanas, sidabro ir aukso pinigėlius. (…) Ir pasakodavo seni seneliai, kad Letanka yra supilta ant kapo senų gadynių garsaus karžygio, kurio žirgas suklupęs aršioje kovoje lygumėlėje”. 1938 m. išgirdus apie radinius (iš jų vertingiausios - dvi žalvarinės apyrankės), atvyko Vytauto Didžiojo Kultūros muziejaus vadovas, archeologas Jonas Puzinas. Netrukus apsilankė ir kiti archeologai - jie liepė nutraukti žvyro kasimą pilkapių vietoje, ūkininkų Drūčiaus ir Gumausko laukuose.
XX a. 4 dešimtmetyje gimnazistai Liepynų kaime (tik keli šimtai metrų nuo dvaro sodybos) aptiko žmonių kaulų, kaukolių, dvi žalvarines apyrankes. Mokslininkams talkino Rygiškių Jono gimnazijos mokytojo J. Bernoto atsivesti moksleiviai. Dar kartą čia Kauno archeologai sugrįžo tų pačių metų rudenį. Archeologai ataskaitose įvardijo radę daug pilkapių. Radiniai iškeliavo į Kauno, Marijampolės “Sodžiaus” ir minėtos gimnazijos muziejus.
1738 m. inventorizacijos akte išvardinta, kiek ir kas dvaro laukuose pasėjama. Kiekvienais metais buvo sėjama 20 statinių rugių, 10 - avižų, 8 su ketvirčiu - miežių, 2 - grikių. Seniūnija karaliaus dvarui kasmet moka beveik tūkstantį grašių. Tai ūkine prasme stipraus dvaro rodikliai. Tuo pat laiku buvo sudaryti jiems prikausančių Vytogalos ir Klukių valdų Žemaitijoje inventoriai. Prienų seniūnijoje Butleriams asmeninės nuosavybės teise priklausė Vaisbūniškio dvaras. Butlerių giminaičiai turėjo namus ir Varšuvoje.
Po Morkaus Antano mirties 1744 m., jo pradėtus darbus tęsė žmona Pranciška Butlerienė ir sūnus Mykolas, kuris 1746 m. tapo Prienų seniūnu ir valdė visus dvarus. 1758 m. marijonams dovanojamos Staropolės (t.y. seniūno miesto) žemės akte minimos tokios su dvaru susijusios detalės: “… pavedu bažnytinei jurisdikai tą buktą (pusiasalį), kur randasi bažnyčia, vienuolynas su palivarko trobesiais, sodais, daržais, dalinai ariama žeme”. Iš dvaro į marijonų bažnyčią nuo 1758 m. vedė kelias, kuris buvo apsodintas liepomis ir pramintas Ražanckeliu. Dar buvo keliaujama pašešupiu, o apie 1800 m. suformuotas tiesus Liudvinavo kelias, apsodintas liepomis. Marijampolės įkūrimas pakeitė ir tose apylinkėse susiformavusį dvaro vaidmenį. Žydai, turėję mieste karčemas, mokėjo tik simbolinius mokesčius; baudžiauninkai turėjo kur išlieti savo sielvartą. Akte parašyta: “Dvaras prižada žiūrėti, kad sekmadieniais, ypač pamaldų metu, bravorai neveiktų”.
Į miestelio centrą kelias, vadinamas “Ražančkeliu”, vingiuodamas ėjo pašešupiais ir tik tiesesne dabartine Kalkinės gatve, beveik “atsiremdavo” į bažnyčią. Dabartinė Vytauto gatvė dar nesiformavo, nes trukdė tą vietą kertantys Jevonio ir Jevonėlio upeliai. Tuo metu jau veikė du ar trys bravorai. Dvaro laukai iš visų pusių supo naujai kuriamą miestą, kuris “klasikines” miesto teises gavo, matyt, tik 1792 m.
Pranciška Butlerienė mirė 1769 m. Kai 1782 m. pradžioje mirė ir jos sūnus, karalius paprašė atlikti dvaro inventorizaciją. Tuo Butlerių šeimininkavimas dvare ir baigėsi, nes dar 1775 m. raštišku susitarimu antroji Mykolo Butlerio žmona Mariana Bykovska negavo teisės perimti seniūnijos po jos vyro mirties. 1775 m. buvo sudarytas raštiškas susitarimas, kad Mykolo Butlerio mirties ar atsisakymo valdyti seniūniją atveju ji turi būti pavesta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės artilerijos generolui kunigaikščiui Kazimierui Nestorui Sapiegai. Tais metais pirmąkart Kvietiškio dvaro rakte paminimas ir Marijampolės miestelis; anksčiau jis ar maždaug ta teritorija buvo vadinta Stara Buda.
1777 m. buvo sudarytas žemėlapis, kuriame dvarui aiškiai priskirtas ir Marijampolės miestas; taip norėta išvengti miestiečių apeliacijų į tariamas privilegijas. 1782 m. Prienų seniūnu tapo Kazimieras Nestoras Sapiega (1757 - 1798), kuris neturėjo palikuonių. Šis artilerijos generolas prisidėjo prie 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos priėmimo.
Kai 1782 m. keitėsi ūkio šeimininkai, buvo surašyta daugiau 20 tūkstančių hektarų Kvietiškio dvaro rakto žemės (943 valakai), 35 seni priklausomi kaimai ir 7 nauji, su miško apdirbimu, susiję kaimai. Centriniam dvarui “talkino” ir keli palivarkai. Kvietiškio dvaras pagal dūmų skaičių - 497 (kartu su miestu) - buvo pats didžiausias Prienų seniūnijoje.
Verta pacituoti 1782 m. inventoriaus surašymą, pateikiantį spalvingą dvaro vaizdą: “Atvykimo vartai nuo Marijampolės miestelio pusės turi dvigubus vartus, iš abiejų pusių ant bėgūnų varteliai su medinėm rankenom. Vartai veda į kiemą, kurio dešinėj pusėj trys klojimai, sustatyti kvadratu. Pirmasis klojimas atsuktas galu į kiemą ir yra 27 sieksnių ilgio (apie 54 m) bei 8 sieksnių pločio. Antrasis klojimas yra dengtas šiaudais; kraigai iš storlenčių. Abiejuose galuose yra durelės ant bėgūnų. Frontone - stikliniai langai. Pastato ilgis - 94 sieksniai, plotis - 30 sieksnių. Du aruodai yra už klojimų. Ponios atvykimo vartai, skirti taip pat ir laidotuvėms, dvigubi. Per kūdrą nutiestas tiltelis. Kiti vartai išeina į Nartelio kaimo pusę. Dvare esanti ledainė dalinama į tris dalis. Rūmai dengti skiedrom, kraigai iš storlenčių. Iš galų yra po pora dvigubų langų. Aplink rūmus - medinė dažyta statinių tvora. Rūmuose yra salė, vieno altoriaus koplytėlė (antrajame aukšte), šešios rūbinės, ekonomo rezidencija, teismo kambarys, vietininko patalpa, virtuvė ir daug kitokios paskirties kambarių”. Rūmams apšildyti įrengė baltų koklių krosnis arba židinius. Visi langai, jų apvadai ir durys buvo nudažytos geltonai. Dar komplekse būta bravoro, grūdų magazino, vežiminės, plytinės, kepyklos, keli namai svečiams apnakvydinti, vandens ir vėjo malūnų, kapinių. Beje, vandens malūnui įrengti patvenkė Garnupio upelį. Patys Butleriai gyveno kituose dvaruose ir čia apsilankydavo tik epizodiškai. Tai patvirtina ir tik vienintelio miegamojo buvimas pagrindiniuose rūmuose.
Suirutės metais ir Sapiegos Kvietiškyje nesirodė. Beje, dvare dažniau ne lankėsi ne šeimininkas, o jo žmona Ona Cetner - Sapiegienė (1750 - 1814). Prūsai, 1796m. Kvietiškio dvaro vietoje įkūrė ekonomiją, kuri reiškė dvaro galių netekimą ir įtraukimą į miesto ūkinį gyvenimą. Tuo metu dvaro ekonomijai priklausė iš seniūno K. Sapiegos atimtos Tabūnų ir Rūdos pievos. Dvaro valdytoju prūsai paskyrė Bogumilą Mikuličių; šis miestiečius netgi ėmė varyti į lažą. Pats valdininkas nuomavo sklypą marijonų valdose - matyt, ten ir gyveno. Kadangi miesto savarankiškumo netoleravo nei dvaras, nei naujoji valdžia, tai susiformavo painūs priklausomybės santykiai. K. Sapiega ir toliau nepripažino miesto privilegijos ir varė valstiečius į lažą. Jis net įsteigė mieste savo krautuves ir ėmė pardavinėti gėrimus po 2,5 lenkiško auksino už Berlyno saiką. 1799 m. konduktorius Vnentovskis sudarė dar neaptiktą Kvietiškio valdos planą.
Iš 1804 - 1805 metų dokumentų matyti, kad Kvietiškiui priklausė ir Plynių palivarkas (prie Amalvos ežero). Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad 1807 m. Kvietiškyje apsistojo Napoleono armijos maršalas M. Nėjus (Michel Ney). Jei taip iš tikrųjų ir buvo, tai maršalas dvare viešėjo labai trumpai - tais metais jis dalyvavo toli nuo Lietuvos vykusiuose mūšiuose, o Marijampolėje galėjo lankytis tik birželio - liepos mėnesiais. Šio karvedžio adjutantų prisiminimuose apie lankymąsi Kvietiškyje ar Marijampolėje nieko nesakoma, nors minimos kitos Rytprūsių ir Užnemunės vietovės. Manoma, kad nuo to meto dvare buvo nutraukti baudžiaviniai santykiai - 1807 m. birželio 22 d. imperatorius patvirtino Varšuvos kunigaikštystės konstituciją ir panaikino baudžiavą.
1807 m. Napoleono dekretu dvaras buvo grąžintas ankstesnių savininkų Sapiegų giminei. Vadovaujantis šiuo dekretu, Saksonijos karalius ir Varšuvos kunigaikštis Fridrichas Augustas 1808 m. kovo 3 d. tuos dvarus, kurių žemėse buvo ir Marijampolė, perleido gamtos tyrinėtojui, politikui, publicistui Aleksandrui Sapiegai, besisukinėjusiam ir Napoleono aplinkoje. Istoriko R. Urbonavičiaus teigimu, A. Sapiega Prienų seniūnu tapo 1798 m.
Gimė jis Strasbūre ir vaikystę praleido Prancūzijoje. 1777 m. jį priglaudė teta. 1792 m. susipažino su fanatiškais geologijos tyrinėtojais ir pats užsikrėtė šia “liga” - 1800 metais buvo priimtas į Varšuvos Mokslų bičiulių draugiją. 1794 m. vedė Oną Zamoiską, vėliau tapusią ir ilgamete Kvietiškio dvaro savininke. Mokslininkas ir keliautojas ilgokai gyveno Balkanuose, retkarčiais užsukdamas į Prancūziją. Jo galimybes “migruoti” stabdė austrų ir prancūzų policija, nepatenkinta A. Sapiegos politinėmis pažiūromis. 1807 m. organizavo imperatoriaus Napoleono priėmimą Varšuvoje ir nuo tol savo veiklą susiejo su šio karvedžio žygiais; tapo jo adjutantu. Buvo atsakingas už Rusijos armijos veiksmų stebėseną. 1812 m. liepos 1 d. buvo įtrauktas į Lietuvos laikinąją vyriausybę. Susipykęs su kai kuriais prancūzų ir vietos valdininkais, išėjo į atsargą ir išvažiavo iš Vilniaus į Lenkijos gilumą. Vienos kelionės metu užpuolė šernas ir sužeidė koją. Prasidėjo gangrena … Kunigaikštis, būdamas tik 39 metų amžiaus, mirė 1812 m. rugsėjo 8 d. Neaišku, ar pagarbaus amžiaus Juzefo Sapiegos našlei Teofilei Sapiegienei (1742 - 1816) po sūnaus mirties teko valdyti Kvietiškį. Atrodo, kad turtus perėmė Aleksandro Sapiegos žmona Ona Zamoiska Sapiegienė (1772 - 1859).
Paaiškėja, kad ir B. Mikuličius, besikeičiams dvaro savininkams, išsaugojo savo pareigas, t.y. valdė dvarą (bet nebuvo jo savininku). Tik 1812 m. pabaigoje į Marijampolę sugrįžę rusai, jį apkaltino bendradarbiavimu su prancūzais, ir porai metų ištrėmė į Sibirą. Jis tapo vienu pirmuoju šio krašto tremtiniu.
Apie 1818 - 1820 m. dvarininkė Ona Sapiegienė Marijampolės bažnyčios statybai paaukojo 80000 auksinų. Atrodo, kad apie 1824 m. dvarininkė prisidėjo prie tiltelio per Jevonį apšvietimo. Tuo metu dvare veikęs vėjo malūnas buvo vienintelis arti miesto esantis tokios paskirties statinys (iš tikrųjų, jis veikė ne dvaro žemių ribose, o mieste, taip vadinamoje Kalkinyčioje); kitas buvo Mikalinės dvare.
Pietvakariniuose Kvietiškio laukuose 1831 m. balandžio 22 d. įvyko didelis mūšis tarp Lietuvos sukilėlių, vadovaujamų Antano Pušetos ir Karolio Šono, bei caro kariuomenės, vadovaujamos generolo Malinovskio. Poškėjo net pastarosios atsitemptos patrankos. A. Pušeta sugebėjo pabėgti, o K. Šonas buvo paimtas į nelaisvę (dar buvo paimta 1170 belaisvių). Daugiau kaip 50 žuvusių sukilėlių buvo palaidoti Liepų sode, o besikuriančiam kaimui prigijo Liepynų vardas. Dar apie dvi dešimtys vyrų palaidoti už dvarvietės, ant dešiniojo Šešupės kranto (tiksli vieta nežinoma). Užrašyti ir pasakojimai, teigiantys, kad čia, būsimo Liepynų kaimo teritorijoje, buvo palaidoti apie 1702 m. per švedų invaziją žuvę kariai (matyt, švedai). XIX a. II pusėje tos kapinaitės buvo dvarininkų globojamos ir puoselėjamos, o jose mėgo lankytis miesto gimnazistai.
Aptiktas keletas dokumentų, kuriuose minima, kad XIX a. I pusėje ir to amžiaus viduryje Kvietiškio dvaras priklausė Aleksandro našlei, Onai Sapiegienei. 1829 m. miesto magistratas ją padavė į teismą, ir kaltino dėl savavališkų statybų mieste bei neteisėtų mokesčių rinkimo. O. Sapiegienės vardu į skundą atsakęs Stanislovas Kliučevskis aiškino, kad mokesčiai renkami remiantis galiojančiu 1789 m. liustraciniu apyrašu. Iš šio susirašinėjimo sužinome, kad Kvietiškio dvaras mieste, tolokai nuo dvaro sodybos, dar XVIII a. II pusėje turėjo minėtą medinį vėjinį malūną.
1834 m. dokumente, kuriame užfiksuoja naujoji Marijampolės pašto stotis, nurodomas ir žemės sklypas, priklausantis šiai dvarininkei ir besiribojantis su minėto pastato ansamblio teritorija. 1840 m. ant Šešupės kranto pastatė mūrinį bravoro pastatą, stovintį ir šiandien. Įdomu, kad Kvietiškio dvare 1807 - 1845 m. gyveno apie 10 vokiečių šeimų (E. Bellnar, Ch. Henner, Schwaigel, F. Kraus, H. Pecold, K. Fischer, H. Ekkert, N. Aschambort, A. Reynald, A. Reymont). 1853 m. dvaro ir jo apylinkių plane pažymėti du keliai, kertantys dvaro žėmes: Liudvinavo ir naujojo kelio Peterburgas - Varšuva atšaka, einanti per Kumelionių kaimą. Matyti ir senasis “ražančkelis”, vingiuojantis palei dešinįjį Šešupės krantą. Šis senasis kelias ir Liudvinavo kelias buvo sujungti jau už dvaro sodybos ribų.
Kvietiškio šeimininkė senatvėje turėjo tik vieną sūnų Leoną Sapiegą (1802 - 1878), kuriam nebuvo lemta tapti dvaro savininku. Ji 1802 - 1828 m. gyveno Lenkijoje, Šydloveco dvare. Kai jį pardavė valstybei, apsistodavo keliuose savo ir svetimuose rūmuose, lankėsi užsienyje. Išgarsėjo tuo, kad iš Italijos atvežė būsimo Lenkijos himno “Dambrovskio mazurkos” natas. Mokėjo groti įvairiais klavišiniais instrumentais. Tikėtina, kad ji niekad ir nematė savo valdos prie Garnupio upelio. Mirė taip pat Lenkijoje. 1857 m. caro valdžia atėmė iš šios giminės Prienų seniūniją ir perdavė ją valstybės iždui. Beje, visi paskutinieji Kvietiškio dvaro savininkai buvo palaidoti vienoje vietoje - Krasičino koplyčioje.
Po 1863 m. sukilimo caras dvarą padovanojo iš neturtingų Livonijos vokiečių dvarininkų kilusiam grafui, generolui Fiodorui Rembertui fon Bergui (1793 - 1874), kuris būdamas vietininku Varšuvoje, negalėjo tvarkytis ir Kvietiškyje. Jis 1812 - 1814 m. dalyvavo karinėje kompanijoje persekiojant Napoleono armiją, 1828 - 1829 m. - Rusų-turkų kare, liūdnai pasižymėjo abiejuose sukilimuose (1830-1831 ir 1864). Už nuopelnus carui slopinant pirmąjį sukilimą tapo generolu majoru. Per paskutinį sukilimą sugriovė Zamoiskio rūmus ir sunaikino jame buvusi F.Šopeno fortepijoną - tai buvo atsakas už pasikėsinimą į jo gyvybę 1863 m. rugsėjo 19 d. Iš teigiamų grafo darbų būtina pažymėti profesionalų požiūrį į naujų technologijų taikymą karinės kartografijos srityje - jis vienas pirmųjų 5 - ame dešimtmetyje pasinaudojo fotografijos privalumais ir padarė keletą atradimų (pvz. išmatavo barometrinį Azovo jūros lygį, sudarė smulkų Rusijos žemėlapį). 1871 ir 1873 m. iniciavo Kvietiškio dvaro ir aplinkinių žemių matavimus. Daug dėmesio skyrė geležinkelio tinklo ir pramonės vystymui Lietuvoje bei Lenkijoje.
Jis vedęs užsienietę, bet vaikų nesusilaukė. Nors 1866 m. F.Rembertas fon Bergas atsisakė vietininko pareigų, bet dvarus pasiliko. Jo žmona nedavė pasauliui vaikų, todėl Fiodoras įsisūnijo vieno savo anksti mirusio brolio tris sūnus, suteikė grafų titulus ir jie gavo teisę šeimininkauti dvaruose. Kai kur nuosavybės teises perėmė kito brolio Gustavo fon Bergo vaikai. Beje, visi Bergai turėjo svarbias pareigybes ir negalėjo nuolat domėtis savo (tiksliau - majoratinių) dvarų reikalais. Galbūt, todėl grafas Kvietiškio dvarą išnuomavo Didvyžių dvaro savininkui Leonui Geištorui (1848 - 1904), rezidavusiam tai Didvyžiuose, tai Marijampolės „lopšyje”. Iš išlikusių dokumentų paaiškėja, kad L. Geištoras Kvietiškyje tvarkėsi jau 1868 - aisiais, o gal ir anksčiau. 1873 m. įsigijo sklypą Marijampolėje, dabartinių Vytauto ir P. Vaičaičio gatvių kampe ir pastatė mūrinį vienaaukštį pastatą, kurio didžiąją dalį nuomavo teismo įstaigoms. Netrukus jis ir visiškai perėmė Kvietiškio dvarą.
1884 m. Kvietiškyje gimė kitas būsimasis Didvyžių dvarininkas Vladislovas Geištoras, Leono sūnėnas. Šie dvarininkai Kvietiškį valdyti paskyrė (anot K. Griniaus nuo 1900 m.) administratorių Juozą Pavalkį, kurio šeimoje (tiesa, Šikšnių dvare, prie Kybartų) 1865 m. gimė Joana, prezidento Kazio Griniaus žmona. Administratorių, gyvenusį Kvietiškyje ir iki tol turėjusi valdų Zygmantiškių dvare (prie Šakių), samdiniai pravardžiavo „žonca”. Pastarajam draudžiamus lietuviškus spaudos leidinius pristatydavo švietėjas Petras Kriaučiūnas. Epizodiškai 8 - ame dešimtmečio pabaigoje dvare gyveno ir poetas P. Arminas - Trupinėlis.
Iš 1871 m. dvaro žemių plano matyti, kad tik vienas priklausinys - Kumelionių palivarkas - stovėjo kitame, t.y. kairiajame Šešupės krante. Kvietiškis tuo metu „globojo” visus kaimus, supančius Marijampolę iš šiaurės, rytų ir pietų.
XIX a. paskutiniajame ketvirtyje buvusiuose dvaro laukuose, prie Varšuvos kelio, caro valdžia ėmė statyti karinį miestelį. 1877 m. stovėjo 11 statinių, kuriuose gyveno 103 vyrai ir 94 moterys. 1888 metais dvare gyveno 170 žmonių, o kitais duomenimis - 194 (185 lietuviai, 7 žydai ir 2 lenkai), XIX a. pabaigoje dvare gyveno 167 žmonės ir stovėjo 16 namų. 1899 m. dvaras priklausė grafui Julijui Bergui, Karolio sūnui. Tuo metu dvaro nuomotoju buvo pakankamai liberalus žmogus Eimeris, bet apie 1901 m. jį pakeitė žentas (pavardė nenustatyta), kuris visiškai nesiskaitė su samdomais darbininkais. 1901 m. majoratiniame dvare, t.y. priklausančiam valstybei, surašyti 107 vyrai ir 120 moterų. Stovėjo 9 mediniai ir 4 mūriniai statiniai. Iš 1472 margų žemės, apdirbdavo 1172. Miško visai neturėjo.
Kaštonais apsodintos dvarvietės vartai buvo mūriniai.Upelis dalijo teritoriją į dvi dalis. Šiaurinėje pusėje stovėjo ūkiniai pastatai, pietuose vešėjo vaismedžių sodas - prie pastarojo šliejosi rūmai, oficina ir kiti „gerieji” pastatai. Pietvakariuose, prie Šešupės kranto, stovėjo trys kumečių namai (jie išliko). Dešiniajame Garnupio krante buvusiame didžiausiame kumetyne veikė ir slapta lietuviška mokyklėlė, kurioje mokytojavo ūkio prievaizdas. Geriamąjį vandenį išgaudavo arteziniu šuliniu, virš kurio rentinių kabojo varpas. Netoli medinių dvaro rūmų per upelį ėjo mūrinis - akmeninis tiltas. Žvyruotų kiemo takelių pakraščius žymėjo nubaltinti akmenys.
1903 m. dvare tarnavo, bet nebūtinai jame gyveno, 406 žmonės. Nuotraukoje, darytoje XX a. pradžioje, gerai matyti dvaro statinių vaizdas nuo pietvakarių pusės: panoramoje vyravo pailgi vienaaukščiai pastatai, nors piečiau stiebėsi ir šiek tiek aukštesni. Beje, Bergai ir toliau valdė majoratinį ūkį - 1903 m. dvarininku nurodomas grafas Fridrichas Bergas, Fridricho sūnus. Tuo metu dvaro valdos siekė 1386 margus žemės. Arklidėse laikė 74 arklius. Kituose tvartuose augino 114 stambių ir tik 15 smulkių gyvulių. 1909 m. dokumentuose dvarininku nurodomas Fiodoras Bergas, Gustavo sūnus. Vadinasi, Bergai, būdami majoratiniais savininkais, tik samdė dvaro valdytojus ar sudarė nuomos sutartis. Ši giminė pietinėje Marijampolės miesto dalyje turėjo žemės sklypų ir ne mažiau kaip vieną gyvenamąjį namą (didžiulis mūrinis namas Kalvarijos - Ponų gatvių kampe).
Nuo 1909 m. iki Pirmojo pasaulinio karo dvare veikė „Žiburio” draugijos pradinė mokykla, kurią daugiausia išlaikė dvaro nuomotojas Vladislovas Binkevičius (Władysław Bieńkiewicz). Atidarant mokyklą koncertavo garsaus aušrininko Tomo Žičkausko, čia dirbusio mokytoju, choras.
1911 m. čia mokėsi 30 berniukų ir 17 mergaičių, kuriems dvarininkas veltui duodavo vadovėlius ir mokymosi reikmenis. Iš mokytojų dar paminėtini P. Draugelis (mirė 1914 m.) ir Vitkauskaitė.
1919 m. Kvietiškyje žemės ūkio mokyklą įsteigė agronomas Jonas Kriščiūnas (1888 - 1973), kuris Marijampolėje ir dvare gerais darbais sužibėjo dar prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą - jo pastangomis 1913 - 1915 m. veikė Suvalkijos bitininkų draugija. Karo pradžioje dvare tvarkėsi tas pats nuomininkas V. Binkevičius.
1923 m. dvare gyveno 283 žmonės, tvarkę devynis ūkius. 1922 - 1923 metais šiaurės vakarinį dvarvietės krantą kirto geležinkelio liniją, o per Šešupę buvo nutiestas geležinkelio tiltas. 1924 m. Kvietiškį išparceliavo - didžiąją dalį (122 ha) žemių prijungė prie miesto. Vienoje pievoje netgi planavo įrengti miesto stadioną. Parceliaciją įvykdė per dvejus metus. Nekilnojamąjį turtą išsinuomavo danai, gaudavę nemažus pinigus ir už kalkakmenių pardavinėjimą. Vien1923 m. vasarą kalkinių savininkai jiems sumokėjo 2500 litų. Dvaro ūkyje išgautą pieną mieste pardavinėjo Krikščionių ūkininkų sąjunga; pieninę ji atidarė 1925 m. kovo 25 d.
Į Kvietiškio dvarą būsimas mokslininkas Domas Aleksandravičiaus (1898 - 1958) atvyko 1926 m. ir čia įsteigė žemesniąją žemės ūkio mokyklą, prie kurios vėliau atsirado mokomoji ferma, kontrolinė kiaulių penėjimo stotis (nuo 1931 m.). Jis vienas iš pirmųjų ėmė mokyti ūkininkus auginti cukrinius runkelius. 1932 m. spalio 14 d. „Lietuvos Aidas” skelbė: „Kvietiškio dvare, netoli Marijampolės miesto, baigiami įrengti naujai pastatyti tvartai su pritaikytais kiaulių bandymams įrengimais. Juose tilps 80 tiriamų kiaulių ir bus sukoncentruoti bet kokie daromi su kiaulėmis bandymai”. Tų metų pabaigoje pirmoji Lietuvoje bekonų tyrimo stotis pradėjo veiklą.
Įdomu, kad dvaro - mokyklos sodininkas tuo pačiu metu privalėjo rūpintis ir miesto sodais bei skverais. Iki 1934 m. dvaro želdinius prižiūrėjo agronomas Jovaiša, kuris išvyko dirbti į Plinkšių dvarą; jį pakeitė agronomas Gedminas, anksčiau dirbęs Leipalingyje.
1938 m. rugpjūčio 31 d. vos nežuvo visi ūkiniai pastatai - sudegė Marijampolės savivaldybės stalių dirbtuvė. Gaisro metu žuvo vienas darbininkas, supleškėjo visos medienos medžiagos (jos stovėjo lauke), nemažai gaminių. Nuo didesnės nelaimės išgelbėjo tik naktį dirbę cukraus fabriko darbininkai ir LDK kunigaikščio Vytenio 9 pulko ugniagesiai. Nuostoliai siekė apie 30 000 litų.
1940 m. vasarą Raudonoji armija dvare dislokavo 105 prieštankinį patrankų divizioną; nuo tokių „kultūringų” gyventojų labai nukentėjo ir pastatai, ir sodai su daržais.
Dabar stovi keletas senovinių gyvenamųjų namų, daug ūkinių statinių, iš kurių įdomiausi vištidė, sandėlis, buvusi aludė (smuklė). Daugelis pastatų mediniai, t.y. pradėti statyti dar XVIII a. I pusėje, bet rekonstruoti XIX a. II pusėje. Kluonas buvo nugriautas „brandžiu” sovietmečiu - ant senųjų pamatų pastatė patalpas, skirtas mokymui. Dvaro rūmus sovietmečiu perstatė ir „užkrovė” antrąjį aukštą.
Išsiaiškinta, kad prie pat Šešupės stovinti aludė pastatyta 1884 m. Išlikę želdiniai, sodinti XIX amžiuje. Dalis statinių yra ir kairiajame Šešupės krante, už poros kilometrų nuo dvaro sodybos (arklidė, hipodromo liekanos ir kt.). Kažkada Kvietiškiui priklausė ir dabar Kumelionių kaime išlikęs Marazų „dvarelis”, kuris XX a. (o tikriausiai ir anksčiau) turėjo savarankiško ūkio statusą. Tiesa, apie 1910 m. lietuviai A. Marazą vadino stambiu lietuvių ūkininku; pastarasis mirė 1926 m. pabaigoje, o ūkį perėmė dukros. Šios giminės palikuonys save kildina iš dvarininkų.
Benjaminas Mašalaitis
http://benjamino.blogas.lt/kvietiskio-dvaras-59.html