LT.
Mirčiai pasmerkti vyrai dvi dienas buvo laikomi klojime. Dauguma jaunų žydų vyrų buvo sušaudyta prie Baltrušių kaimo (2–2,5 km nuo Pilviškių) 1941 m. rugpjūčio 29 d. (300–350 aukų, iš jų apie 20 komjaunuolių merginų), moterys ir vaikai – rugsėjo 15 d. (550–600 aukų). Masinių egzekucijų metu žydus daugiausia šaudė iš Vilkaviškio atvažiavę vokiečių žudikai. Po žudynių gyvi liko produkciją vermachtui gaminę žydai darbininkai (apie 80 asmenų, gal ir jų šeimos narių) ir kelios dešimtys pasislėpusių pas gyventojus. Grupės Pilviškių žydų pateko į Vilkaviškį, Marijampolę, Kauno getą, kitas kalinimo vietas. Yra duomenų, kad 1941 m. lapkričio 14 d. vokiečiai apie 40 žydų nužudė už 4 km nuo Pilviškių. Preliminariai galima teigti, kad 1941–1945 m. išsigelbėjo apie 10 proc. 1940 m. gyvavusios Pilviškių žydų bendruomenės narių (su atsidūrusiais į Rytus nuo Vokietijos–Sovietų Sąjungos karo fronto).
Į holokaustą įpainiotų vietinių vyrų baudžiamųjų bylų medžiaga gausi, bet labai prieštaringa, joje nemažai suklastotų ir nepatikimų liudijimų. Sovietų represinė mašina dažnai didesnę bausmę skirdavo ne už dalyvavimą žydų žudynėse, o už „tėvynės išdavimą“, sovietinių aktyvistų ir raudonarmiečių sulaikymą ir pan. Dauguma iš 30–40 į nacių pinkles patekusių pilviškiečių buvo persekiojamų žydų sargybiniai, tik kai kurie iš jų kankino ir šaudė savo kaimynus žydus. Žydų holokausto Pilviškiuose (ir visoje Lietuvos Užnemunėje) tikslesnė rekonstrukcija būtų įmanoma išnagrinėjus daugiau užsienio archyvuose esančių Tilžės operatyvinio būrio veiklos 1941 m. šaltinių.
EN.
The men, who were condemned to death, were kept in a barn for two days. Most of the Jewish men were shot on 29 August 1941 near Baltrušiai Village (2-2.5 km from Pilviškiai) (300-350 dead, of which around 20 girls who belonged to the Comsomol organisation) and women and children – on 15 September (550-600 people). It was mainly German killers, brought from Vilkaviškis, who carried out the mass execution of Jewish people. After the massacre, only those Jewish workers who produced for the Vermacht remained alive (around 80 people, perhaps members of their family), and a score or so of those hiding in the homes of local residents. Groups of Jews from Pilviškiai were also drawn to the ghettos of Vilkaviškis, Marijampolė, and Kaunas as well as other places of detention. There is evidence that on 14 November 1941, Germans killed 40 Jews in a location 4 km from Pilviškiai. It is hard to be certain, but, between 1941 and 1945, about 10% of the 1,940-strong Jewish community members of Pilviškiai managed to escape (with those who moved east from the German-Soviet frontline).
The criminal files of local men drawn into the Holocaust are extensive, yet very controversial; they contain a number of forged and unreliable testimonies. The Soviet repressive machine often passed stricter sentences for "treason", detention of soviet activists or Red Army soldiers, etc. than for involvement in the massacre of Jews. The majority of the 30-40 residents of Pilviškiai who were forced into the Nazi practices were guards of the persecuted Jews and only some of them tortured and killed their neighbour Jews. A more detailed reconstruction of the Jewish Holocaust in Pilviškiai (and in Užnemunė) could be possible by examining the sources on the activities of the Tilsit operational squad in 1941 that are to be mostly found in archives abroad.