LT: Slėptuvė sukurta bendradarbiaujant su Lietuvos geologijos tarnyba 
Ozas – ilga (iki 30-40 km), siaura (nuo kelių metrų iki 2-3 km) kalva, sudaryta daugiausia iš smėlio ir žvyro. Šis kalvagūbris susidaro iš nuogulų, kurios klostosi ledyno viduje, vandens tirpsmo tėkmių vagose. (www.wikipedia.org)
Ozais, karobkalniais arba ožnugariais vadinami ilgi ir siauri kalvagūbriai, tirpstant ledynams susiformavę iš žvyro bei smėlio. Manoma, kad ozų juostos atsirado prieš 16-15 tūkst. metų. Jas savo vagose sunešė ledyno plyšiais tekėjęs vanduo. Daugiausia ozų yra Švedijoje, Suomijoje ir Rusijos šiaurėje. Lietuvoje jų mažai, bene geriausiai žinomi - Šeškinės ozas Vilniuje, Žagarės ozas ir Barzdos kalnas Ukmergės rajone. Kurtuvėnų regioniniame parke saugomi ozai ne mažiau įspūdingi, tačiau juos slepia miškas.
Geologai D. ir N. Sobolevai bene pirmieji 1911 metais atkreipė dėmesį į Šeškinės gūbrį ir laikė jį esant būtent ozu. V. Okulovičius šį ozą detaliai tyrinėjo ir 1934 metais spaudoje paskelbė savo tyrimų apibendrintus duomenis. Vietiniai gyventojai jau seniai žinojo Šeškinės oze slūgsant žvyro, smėlio. Ta čiau didesniais kiekiais žvyras čia pradėtas kasti bene nuo 1952 metų, o šia žalinga Šeškinėje ozui veikla užsiėmė Vilniaus miesto vykdomajam komitetui priklauses Miesto remonto trestas - tuometinio kolūkio "Naujas kelias" (jo žemėje buvo šis kalvagūbris) šefas. Nuo 1953 metų Šeškinės oze žvyrą ėmė eksploatuoti ir kitose statybinės organizacijos, kelininkai. Intensyvus žvyro kasimas truko maždaug 6 metus, kol 1957 metais, sujudus mokslo ir mokymo įstaigų gamtininkams, Gamtos apsaugos komitetui prie LTSR Ministrų Tarybos kasimas buvo sustabdytas. Ta čiau po uždraudimo ir vėliau dar daug metų vog čiomis Šeškinės oze buvo pasikasama žvyro. Šitaip ozas neteko daugiau kaip 80000 m3 žvyro.
1958 metais Gamtos apsaugos komitetas (V.%C2%A0Bergo asmeny) pasiūlė atstatyti Šeškinės ozo vientisumą (suvežant į karjero ertme gruntą) ir aplinkine teritoriją paversti parku, apsodinti medžiais.
1969 metais A. Lin čius spaudoje iškėlė mintį Šeškinės ozo karjero vietoje įkurti Gamtos muziejų po žeme, t.y. atstatant ozo buvusį tūrį pastatyti kultūrinės paskirties statinį. 1970 metais iškilo pavojus, kad ple čiant Vilniaus miestą (statant Šeškinės mikrorajoną), Šeškinės ozas maždaug per karjero vietą bus perkirstas pla čia magistraline gatve, o didžiajame duburyje prie šiaurytinės ozo pašonės bus statomas stadionas. Dedant daug pastangų, gamtininkams 1972 metais pavyko įtikinti miesto projektuotojus atsisakyti šių ketinimų.
1972 metais Vilniaus Dailės instituto ketvirtojo kurso studentai J. lobaitė, L. Valinevi čiūtė, A. Banaitis, R. Repšys ir A. Siurblys, vadovaujami prof. E. Budreikos, pateikė kaip kursinius darbus penkis projektus Šeškinės ozo suardytai daliai atstatyti ir panaudoti muziejaus pastatui. 1973 metais Lietuvos TSR Valstybinis statybos reikalų komitetas buvo nusprendes ir paskelbes, kad 1975 metais organizuos atvirą konkursą Šeškinės ozo apsaugos ir panaudojimo geriausiam projektiniam sprendimui išaiškinti. Buvo 1973 metais A. Linčiaus parengta ir projektinė užduotis, ta čiau konkursas neįvyko (matyt, nerasta jam lėšų).
1975 metais Vilniaus Inžinerinio Statybos Instituto diplomantė Valerija Mikšiūnaitė, vadovaujant A. Klimašauskui, buvo atkūrusi Šeškinės ozo hipsometrinį planą (mastelis 1:5 000, izohipsės pravestos kas 0.5 m), su kuriuo buvo supažindinti Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros valdybos darbuotojai (jie pasidarė plano kopiją).
1979 metais ir 1980 metų pradžioje Šeškinės ozo karjero ertmė buvo užpilta gruntu, atvežtu iš pertvarkomos magistralinės trasos išvažiavimui iš Vilniaus į Plentą Ukmergės linkui, ta čiau tuomet nebuvo koreguojama, kad grunto sampylos kuo geriau atitiktų pirmykš čią kalvagūbrio formą.
1981 metais Vilniaus Inžinerinio statybos instituto diplomantas Virgilijus Bulavas, vadovaujant A. Klimašauskui, hipsometriniame plane (jo mastelis 1:5 000) užfiksavo esamą Šeškinės ozo formos būseną ir kalvagūbrio atstatymui sudarė žemės darbų kartogramą su apskai čiuotais šių darbų tūriais. Antrojo pasaulinio karo metais Šeškinės ozo paviršius daug kur buvo išvagotas tranšėjomis ir apkasais, o kai dėl žvyro eksploatavimo kalvagūbryje atsirado erdvi iškasa, ji tapo neoficialiu šiukšlynu, į kurį savo atliekas vežė įvairios organizacijos. %C4%8Cia buvo sprogdinamos mieste rastos karo laikų minos ir bombos, deginamos sudėvėtos padangos. Šeškinės ozo ir jo aplinkos išsaugojimo, tvarkymo reikalams aptarti buvo sukviesta ne viena komisija, kuriose dalyvavo Vilniaus miesto vykdomojo komiteto, Gamtos apsaugos komiteto, Vilniaus universiteto, Lietuvos Mokslų Akademijos, Lietuvos geologijos mokslinio tyrimo instituto ir kitų įstaigų atstovai, buvo sustatyti, pvz., 1970.12.01, 1979.04.23, aktai su pasiūlymais, ta čiau iki šiol geologijos paminklo būklė tebėra kritiška. Nepaisant to, kad Šeškinės ozas dėl žvyro eksploatavimo ir kitų priežas čių labai suniokotas ir vis dar žalojamas, jis jau ne vieną dešimtmetį yra Vilniaus universiteto, Vilniaus pedagoginio instituto studentų geologinės ir geografinės praktikos pažintinis ir mokomasis gamtos objektas.
Norėdami užregistruoti rastą lobį pridėkite ozo ar šalia esan čių objektų nuotrauką kartu su taško koordinatėmis ir:
1) atsakykite prieš kiek metų susiformavo Šeškinės ozas;
2) išvardinkite bent 3 mokslininkus tyrusius Šeškinės ozą
Atsakymus siųskite el.paštu bullweenbleens@gmail.com
EN: Cache presented in cooperation with Lithuanian Geological Survey
A remarkable geological monument in Vilnius proclaimed in 1964 is the Šeškine esker, an unique element of glacial accumulation relief in Vilnius city. This geomorphologic body also is selected for insert into the list of representative geosites in Lithuania. This geomorphological form as an esker for the first time was described and popularised in press in 1936, and somewhat later the Šeškine esker was described in the Encyclopaedia of Great Britain "Britannica".
The esker is a flexuous ridge (has three distinct turns) of embankment shape, stretching from SW to NE. Its measurements are following: length – 1160 m, relative height – 3–18 m, width of crest – 3–12 m (average – 5 m), average width of base – 50 m, declivity of slopes – 7–30°. The Šeškine esker is formed of obliquely bedded gravel and sand; a lot of boulders >0.5 m in diameter are in the gravel. On the of ridge (crest) a thin (1.2–0.7 m) cover formed of brown loam or sandy loam occurs by spots.
It is believed that the Šeškine esker appeared before 16–18 thous. years in margin of the last Pleistocene glacier (Weichselian) when a thick ice layer still occupied the whole lowering between Rieše upland and the present hills of Šeškine. The accumulation of glaciofluvial deposits forming the esker could take place in large fracture – tunnel of cracked ("dead") ice or in its mouth. When glacier thawed and these sediments sank down, the oblong flexuous ridge Šeškine esker – appeared on the Earth's surface. At present only the upper part of esker is seen, because the lover its part is hiding below its foot level.
For a some time the esker was devastated by excavation of gravel from it, and its natural picture could remain only in old aerophotos, but by common efforts of scientists and society it was preserved proclaiming it as a monument of nature. A street and a school are named Ozas after the Šeškine esker.
Šeškine esker is typical radial esker, formed in glacial conditions. This classical esker denoting maximum advance of the Weichselian glaciation is known since end of XIX century.
In order to log a find add geotagged photo of esker or surroundings and:
1) answer how long ago The Šeškine Esker were formed;
2) name 3 scientists who studied the Šeškine Esker .
Email your answers to bullweenbleens@gmail.com
The most exciting way to learn about the Earth and its processes is to get into the outdoors and experience it first-hand. Visiting an Earthcache is a great outdoor activity the whole family can enjoy. An Earthcache is a special place that people can visit to learn about a unique geoscience feature or aspect of our Earth. Earthcaches include a set of educational notes and the details about where to find the location (latitude and longitude). Visitors to Earthcaches can see how our planet has been shaped by geological processes, how we manage the resources and how scientists gather evidence to learn about the Earth. To find out more click HERE.